siūbojimas

siūbójimas sm. (1) K; Kos37 → siūboti: Siūbojimo apiera (auka, kuri turi būti pakelta siūbuojant) R394. O jis … taukus, ant krūtinės esančius, tur atgabenti drauge su krūtine, kad siūbojimu pastotų po akių pono Dievo Bb3Moz7,30.